Šiandien grįžau iš parduotuvės, į kurią ėjau jau be lazdelės ir nusprendžiau, kad kažkam turiu papasakoti savo istoriją. Istorija gal ne kažkuo ypatinga, bet man tai buvo sunkus gyvenimo periodas. Tik prasidėjo žiema, griuvau ir susilaužiau koją. Esu stambesnio sudėjimo ir jau amžiuje, tai ne mano atveju šokinėti ant vienos kojos.

Po lūžio buvo sunkus mėnuo, nes pasidariau gulinti, man reikėjo pagalbos su apsipirkimu, maisto gaminimu, namų tvarkymu. Negalėjau nusiprausti, net nuėjimas į tualetą buvo dienos žygdarbis. Aš gyvenu viena, esu išsiskyrusi, dukra gyvena ne Lietuvoje. Nevažiuos ji dabar manęs slaugyti dėl sulaužytos kojos. Labai aiškiai pajutau, ką reiškia būti vienišam ir neįgaliam.

Man niekada gyvenime nėra lūžęs joks kaulas, tai tikrai buvo naujas dalykas. Ir labiausiai, sukrėtė, kai suvokiau, kad dėl kojos lūžio tapau vos ne gulinčiu slaugomu ligoniu. Po poros savaičių gilaus liūdesio supratau, kad reikia kapstytis iš tos blogos nuotaikos ir ėmiau po truputį spręsti visą tą kalną rūpesčių, kuriuos gavau kartu su lūžusia koja. Pirmiausiai, man reikėjo kažkaip išsiprausti. Kaip tą padaryti sukau galvą kelias dienas. Vos savo svorį pernešu, į vonią tikrai neįlipsiu, dar reikia saugoti gipsą nuo vandens. Kaip sakoma vienoje TV laidoje, pasinaudojau skambučiu draugui.

Su Elena ir Zita draugaujam nuo universiteto laikų, viską kartu ištvėrėm – ir vaikų gimimus, ir vyrų išdavystes, mirtis, ir sunkias diagnozes. Mes viena kitos užnugaris ir palaikymas. Ir dabar, kai visos pasidarėm pensininkėmis kartu vaikštom į visokius renginius, dainuojam chore, tai nemažai pakeliaujam. Smagiai, žodžiu, gyvenam J

Pasikviečiau vieną vakarą Eleną ir Zitą, atskubėjo jos abi labai susirūpinusios, galvojo, kad čia pas mane kokia bėda rimta. Išdėsčiau savo problemą, kad negaliu nusiprausti jau antrą savaitę. Zita nusijuokė, numojo ranka ir pasakė, kad jokia čia problema. Jai teko kelis metus prieš mirtį slaugyti vyro mamą, tai ji papasakojo, kad paskutinį pusmetį ji anytą plaudavo plovimo servetėlėmis. Tada tai buvo naujiena ir nepigiai kainavo, o dabar jau visai įprastas dalykas. Ir čia pat atsikėlė ir išsiruošė į vaistinę jų pirkti.

Kas galėjo pagalvoti, kad viskas taip lengva ir paprasta! Gyveni ir mokaisi. Ir pensijiniame amžiuje galima dar kažką naujo sužinoti. Parašyti jums kilo noras, nes pagalvojau, kad viskas man galėjo būti visai kitaip jei neturėčiau savo puikių draugių. O juk kažkas gali taip ir nesužinoti, kad yra pagalba ir gyventi problemoje.

Sakyčiau, kad sulaukus penkiasdešimties, jau reikia visoms moterims pasidomėti tokiais dalykais kaip prausimosi servetėlės, šlapimą sugeriantys įklotai ar sausas šampūnas ir galvos plovimo kepuraitės. Kojos lūžis ar dar kokia bėda ir su tuo gali tekti susidurti. Tai geriau, kad iki to laiko jau būtų šiokių tokių žinių.

Mano atsistatymas po lūžio vyksta gerai, vaikštau į reabilitacines mankšteles, prieš tai vaikščiojau su lazdele. Dabar jau nukišau ją į spintos kampą. Tikiuosi, greitai neprireiks. Aš dar į choro repeticijas neinu, bet kai tik pradėsiu, tai būtinai visoms moterims pasakosiu apie prausimosi servetėles, kad jos žinotų, kad nepasimestų kaip aš, kai nutiks kokia gyvenimo situacija. Manau, moterys apie slaugą turi žinoti daugiau, kad galėtų padėti sau ir kitam kai reikės.

 

p.s. Jūsų organizaciją Zita užrodė, ji kol slaugė anytą buvo jūsų paskaitose, tai sakė, kad tuomet jai labai padėjote. Kai sužinojo, kad jums rašysiu, paprašė nuo savęs padėkoti. Tai dėkoju Zitos ir savo vardu už tą informaciją, kurią suteikiate. Tai reikalinga labai daugeliui žmonių. Ačiū jums.

 

Gražina, Kaunas