Išėjus iš gydytojos urologės vis skambėjo galvoje viena vaikystėje išgirsta frazė „nervus – į konservus“. Dabar man kaip niekad tapo aiškus šis išsireiškimas. Prieš kokius metus supratau, kad man jau prasideda šlapimo nelaikymas. Buvo šlapimo ištekėjimų, kai kosėjau, juokiausi, čiaudėjau. Nusprendžiau, kad nesitaikysiu su šlapimo nelaikymu. Turiu mamą, kuri turi tą bėdą – gėdijasi, nenori apie tai kalbėti, kaip zuikis nulekia į vaistinę, nusiperka kokių įklotų, akių net į vaistininkę nepakelia – gėda gi nesvietiškai.

A ko čia gėdytis? Toks jau tas kūnas, senstant prasideda kokie tai pokyčiai, reikia tą priimti arba jeigu nepatinka, kažką daryti. Aš nusprendžiau daryti. Poliklinikoje gydytojai man diagnozavo įtampos šlapimo nelaikymą. Sužinojau, kad toks šlapimo nelaikymas dažniausiai pasireiškia moterims. Ir mano tie pratekėjimai – tai čia, kaip sakoma, vadovėliuose aprašomi tipiški simptomai.

Poliklinikos gydytoja davė siuntimą dar pasikonsultuoti su Vilniaus Santarų klinikų urologėmis. Gydymo būdų yra visokių, internete visko prisiskaičiau – apie visokias magnetines, lazerio ir chirurgines operacijas. Ėjau šiek tiek nerimaudama dėl to, kas man bus pasiūlyta. Gydytoja skyrė vaistų, sakė – fiziologijai tvarkyti ir patarė pagerti kokių raminančių žolelių ar paieškoti kokių kitų būdų, kurie padėtų man nurimti.

Išėjau iš gydytojos kabineto labai susimąsčiusi. O juk iš tikrųjų diagnozėje yra atsakymas, kaip gydytis! Jei šlapimas išteka dėl įtampos, vadinasi, reikia tą jaučiamą vidinę įtampą kažkaip mažinti. Turiu pripažinti esu gan nervinga, mėgstu vis dėl ko nors pasipergyventi, pradedu nerimauti dėl menkiausių niekų. Net koks nors nemalonus pokalbis gali išmušti mane iš pusiausvyros, paskui suksiu tą pokalbį galvoje visą dieną. Čia visą knygą galima parašyti dėl ko aš jaučiu įtampą. Bet geriau pagalvojus, dėl tų pergyvenimų lygioj vietoj pati užsiauginu didelę vidinę įtampą. Ir kūnas man labai aiškiai parodo, kad jau „nebegali nulaikyti“ tiesiogine prasme.

Tad suprasdama, kad daugybė moterų praeina tą patį, ką ir aš, labai panorau jums parašyti ir papasakoti, kaip man sekėsi sukišti tuos nervus į konservus. Mano anūkė išsiprašė šuniuko, po kelių mėnesių susidomėjimas apmažėjo. Matau, kad šuniui trūksta ir pasivaikščiojimų, ir dresūros, ir paprasčiausio bendravimo su žmonėmis. Dar prieš kiek laiko elgčiausi kaip įpratusi – sukčiau galvą, kaip čia taktiškai dukrai pasakyti, kad ji buvo neteisi, kai nupirko tą šuniuką, kaip čią priversti anūkę rūpintis gyvūnu ir t.t., ir pan.

O dabar po pokalbio su gydytoja urologe pagalvojau, kad bus čia man puikus antistresinis užsiėmimas. Rytais šunelis vežamas pas mane, „į darželį“ ir aš jį auginu. Einu pasivaikščioti į netoli namų esantį parką, ten jau susipažinau su visais šunininkais, iš jų gavau kontaktus dresuotojų, antradieniais būna dresūros užsiėmimai. Kol laukiu, kada Tobi pasiims dukra su anūke, pasikartojam komandas, pagulim, paskaitom knygą. Tobio ramus miegojimas veikia užkrečiančiai. Grįžus iš pasivaikščiojimū pasidarau raminančių vaistažolių arbatos, atsigeriu kol skaitau. Aš gal irgi būnu nusivaikščiojusi, tai neretai ir pamiegu kokį pusvalanduką. Dukra sako, kad šuniukas mane teigiamai paveikė: veidas šviesesnis (kasdien lauke praleidžiu tris valandas), atrodau pailsėjusi (kur čia nebūsi – kasdien miegu popiečio miegelį) ir esu ramesnė. Gal dėl tos arbatos, o gal dėl to, kad turiu kuo rūpintis, turiu Tobi – gerą naują draugą, kuris padėjo rasti kitų draugų. Su kito šuniuko šeimininke Aldute vis pasikalbam apie perskaitytas knygas, kai kažkas išgirdęs mūsų knygos aptarimą įsitraukė į pokalbį, tai ėmėme juoktis, kad jau laikas kurti šunų ir knygų mylėtojų klubą. Ką gali žinot, gal ir įkursim. Kaip supratot, nusiraminti man puikiai pavyko.

O kaip mano šlapimo nelaikymas? Sakyčiau, kad jis puikiai kontroliuojamas, nes vis rečiau apie jį prisimenu. Supratau, kad visiems turintiems įtampos šlapimo nelaikymą būtina išmokti nurimti, atrasti gyvenime kažką džiugaus, pakankamai ilsėtis. Nes visos ligos nuo nervų. Šlapimo nelaikymas – ne išimtis.

Dalia, Anykščiai