Prieš daugiau nei pusę metų pastebėjau, kad pasišlapinimas man pradėjo kelti problemų. Jau kai suprantu, kad noriu šlapintis, tada reikia vos ne bėgti. Pasidarė sunku išbūti spektaklyje, neseniai buvau spektaklyje ir kai salėje užtemo, aš bėgte pasileidau į tualetą, paskutinės 15 minučių man labai prailgo.

Vienas nutikimas mane privertė jums parašyti, nes niekaip negaliu pamiršti. Per atostogas su šeima lankėmės Anykščiuose, gražus, turistinis miestas, daug pramogų. Sustojome dar mieste nusipirkti vandens prieš kelionę namo, jau lipame į automobilį, matau, kad tokioje tuščioje gatvėje šypsosi mums močiutė, eina lyg ir ten pat kur mes. Jau atidarinėju automobilio dureles, o ji taip kažkaip prie pat irgi eina, užkalbina, atidaro rankinuką, siūlo pirkti iš jos kažkokį megztuką už 50 centų, pasakoja, kad sūnus geria, viską neša iš namų, ji neturi pinigų bilietui namo nuvažiuoti…

Balandžio mėnesį Berlyne vyko Tarptautinė inkontinencijos konferencija. Jos metu pranešimus skaito ne tik gydymo įstaigų vadovai, gydytojai ir mokslininkai, savo patirtimi dalinasi ir pacientai. Šiemet ant scenos savo gyvenimo su inkontinencija istoriją pasakojo ir mintimis dalinosi mokytoja Jacquelines Emkes iš Jungtinės Karalystės.

Esu emigrantė, jau apie dešimt metų gyvenu užsienyje. Lietuvos ilgesys, matyt, yra nuolatinis, nes kasdien daug laiko praleidžiu internete, skaitydama lietuviškus portalus. Taip atrodo, kad esi kažkur šalia visų tų lietuviškai mąstančių ir kalbančių žmonių… Kai kurie pasakys, kad taip mes neintegruojamės, o aš manau, kad tokia yra emigracijos kaina – visuomet gyveni kaip skylęs per pusę. Tavo kasdienybė vienoje šalyje, čia dirbi, valgai, miegi, bendrauji svetima kalba, o kai turi laisvo laiko tu jau su savo gimtine: klausausi internete lietuviškos muzikos, žiūriu televizines laidas, skaitau naujienų portalus, moterišką žiniasklaidą, bendrauju su buvusiais klasiokais, draugais Facebook‘e.

Yra daugybė išsėtinės sklerozės simptomų, kurie neleidžia tau sublizgėti. Vienas, kuris pastaruoju metu man tapo labai aktyvus – inkontinencija. Priešingai nei negalėjimas pasišlapinti, inkontinencija reiškia, kad šlapimas išteka DABAR, nebūtinai apie tai yra pranešama iš anksto. Niekada negalvojau, kad sulaukęs 31-erių metų būsiu kaip mano močiutė, kuri žino, kur yra kiekvienas tualetas apylinkėje. Tai gali būti super nemalonu, kai neturi kur nueiti, o tau reikia į tualetą.

Prieš metus mano mama atgulė į patalą. Daug pas ją visokių ligų, yra ir Alzheimeris, jau sunkiai bepažįsta tolimesnius giminaičius, kurie rečiau lankydavosi pas mus, bet daugelį iš šeimos narių prisimena, mane dar pažįsta, tas džiugina, nors suvokiu, kad neilgai…

Plačiau

Visi per naujus metus mėgsta mintyse sugalvoti kokį pažadą, ką kitais metais darys kitaip. Aš net buvau tokiam seminare, kur 3 valandas dirbome su tų pažadų kūrimu ir aiškiu supratimu, kodėl mums to reikia. Aišku, visi norėjo tokių dalykų kaip gražesnės figūros, todėl daugelis žadėjo sau keisti mitybą, pradėti sportuoti. Kiti norėjo labau susivokti, kas jiems svarbu – šeimą, darbas, pomėgiai. Aš ant popieriaus lapo rašiau žodžius – pažadu labiau rūpintis savo kūnu. Tuo pačiu laiku eiti miegoti, atsiriboti nuo stresinių situacijų, nevalgyti greito maisto užkandinėse, apsilankyti pas dantų gydytoją ir t.t., ir pan. Susirašiau virš 10 visokių pažadų, kuriems įgyvendinti turėsiu visus metus.

Esu neįgali 11 metų. Man buvo tik 16 metų, kai sėdau į neįgaliojo vežimėlį. Kartu su neįgalumu išgirdau dar vieną diagnozę – šlapimo nelaikymas. Tikrai buvo nelengva, nes be to, kad turi didžiulę psichologinę traumą dėl viso pasikeitusio gyvenimo ir čia dar tai! Esu ne vilnietė, iš Kėdainių rajono.

Turėjau savo gydytojai aiškinti, jog man priklauso šlapimą sugeriantys gaminiai, kas yra tie kateteriai ir šlapimo surinkėjai. Aš juk tik tik tapau neįgali – man viskas baisu, man liūdna, trauma, kodėl nesulaukiu pagalbos iš tų, kurie turėtų žinoti ir man padėti sumažinti tą adaptacinį stresą?

Tėčiui po prostatos vėžio operacijos prasidėjo šlapimo nelaikymas. Papasakojo mama, tėtis visiškai užsidarė, yra piktas, net nenori būti vienoje patalpoje. Man buvo labai skaudu. Santykiai su tėčiu visuomet patys geriausi, mes nuo mažens buvom geriausi draugai.

Pirmieji šlapimo nelaikymai man prasidėjo kažkur prieš penkis metus. Aišku, patyriau nemažą šoką. Gydytoja paaiškino, jog tai dėl gimdymo. Kelis metus, kol auginau vaikutį, su tuo stengiausi susigyventi. Buvo ir tokių liūdesio, gal net depresijos dienų, savaičių. Paskui ėmiau ieškoti informacijos internete. Skaičiau daug, nors reikia pasakyti, kad lietuvių kalba informacijos ne per daugiausia. Radau internete ir žmonių atsiliepimų.