Esu neįgali 11 metų. Man buvo tik 16 metų, kai sėdau į neįgaliojo vežimėlį. Kartu su neįgalumu išgirdau dar vieną diagnozę – šlapimo nelaikymas. Tikrai buvo nelengva, nes be to, kad turi didžiulę psichologinę traumą dėl viso pasikeitusio gyvenimo ir čia dar tai! Esu ne vilnietė, iš Kėdainių rajono.

Turėjau savo gydytojai aiškinti, jog man priklauso šlapimą sugeriantys gaminiai, kas yra tie kateteriai ir šlapimo surinkėjai. Aš juk tik tik tapau neįgali – man viskas baisu, man liūdna, trauma, kodėl nesulaukiu pagalbos iš tų, kurie turėtų žinoti ir man padėti sumažinti tą adaptacinį stresą?

Tėčiui po prostatos vėžio operacijos prasidėjo šlapimo nelaikymas. Papasakojo mama, tėtis visiškai užsidarė, yra piktas, net nenori būti vienoje patalpoje. Man buvo labai skaudu. Santykiai su tėčiu visuomet patys geriausi, mes nuo mažens buvom geriausi draugai.

Pirmieji šlapimo nelaikymai man prasidėjo kažkur prieš penkis metus. Aišku, patyriau nemažą šoką. Gydytoja paaiškino, jog tai dėl gimdymo. Kelis metus, kol auginau vaikutį, su tuo stengiausi susigyventi. Buvo ir tokių liūdesio, gal net depresijos dienų, savaičių. Paskui ėmiau ieškoti informacijos internete. Skaičiau daug, nors reikia pasakyti, kad lietuvių kalba informacijos ne per daugiausia. Radau internete ir žmonių atsiliepimų.

Gyvenu labai mažam kaime, kaimynus turiu keturis, iki artimiausio miestelio porą kilometrų. Dar prieš tris metus gyvenau sostinėje, bet dėl vieno dalyko teko sprukti į kaimą. Tikrai sprukau, nes jau negalėjau gyventi tarp žmonių – man buvo nustatytas prostatos vėžys, po operacijos daktaras pasakė, kad reikia laukti metus, ar atsistatys šlapimas, tiksliau, ar jis nustos tekėti ir aš būsiu toks kaip anksčiau. Praėjo tie metai, dar pusmetis, bet geriau nepasidarė.