Slaugos priemonių prieinamumo gerinimas sergant inkontinencija 2015-10-13

Rugsėjo 24 d. rytą Sveikatos apsaugos ministerijoje įvyko diskusija apie slaugos priemonių prieinamumo gerinimą sergant inkontinencija. Šią diskusiją inicijavo VšĮ Inkocentras ir ji yra tąsa diskusijos, vykusios Seime šių metų birželio mėnesį.

Seime išsiaiškinus situaciją, išgirdus pacientų ir valdžios institucijų pozicijas, buvo nuspręsta susitikti dar kartą ir jau konkrečiau diskutuoti apie galimus sprendimus. Jūsų dėmesiui svarbiausi Sveikatos apsaugos ministerijoje vykusioje diskusijoje „Slaugos priemonių prieinamumo gerinimas sergant inkontinencija“ iškelti ir aptarti klausimai.

Trys pamirštos diagnozės

VšĮ Inkocentras vadovė Jurga Misevičienė priminė susirinkusiems, kas vadinama šlapimo nelaikymu ir apžvelgė tris susirgimus – Alzheimerio, Parkinsono ligas bei prostatos vėžio chirurginį gydymą. „Alzheimerio liga – tai yra pirminė neurodegeneracinė smegenų liga, pasireiškianti didėjančia smegenų atrofija ir smegenų funkcijų sutrikimu, ko pasekoje vystosi demensija, pasireiškianti kognityviniu sutrikimu, sutrinka žmogaus pažintinės funkcijos. Demensinės smegenys neatpažįsta iš pūslės siunčiamo signalo, žmogus pamirša nusimauti kelnes, pamiršta, kur yra tualeto patalpa, gali supainioti klozetą su kriaukle, tokiam žmogui šlapimas gali ištekėti bet kur ir bet kada. Lietuvos geriatrų draugijos duomenimis, šlapimo nelaiko 53 proc. tokių pacientų. Kol pacientas negauna nuolatinės slaugos poreikio, tol jis ir negauna nei vienos šlapimą sugeriančios priemonės. Lietuvoje yra 12 000 sergančiųjų Parkinsono liga. Šlapimo nelaiko maždaug 70 proc. sergančiųjų. Mes prieš 3 metus padarėme apklausą ir surinkome duomenis apie šlapimo nelaikymą Parkinsono liga sergančiųjų asmenų tarpe. Maždaug 8500 tokių pacientų skundžiasi šlapimo nelaikymu. Ir vėlgi kol pacientas negauna nuolatinės slaugos poreikio, jis negauna nei vienos šlapimą sugeriančios priemonės. Lietuvos sveikatos statistikos duomenimis, pernai naujų prostatos vėžio atvejų buvo 3753, kasmet atliekama 1200 radikalių prostatektomijų. Lietuvos urologų draugijos vertinimu, maždaug 20 proc. pacientų po operacijos nelaiko šlapimo. Iki 20 proc. pacientų, t.y., 1680 pacientų šlapimo nelaikymas išlieka visą gyvenimą. Tai yra maždaug 75 nauji atvejai per metus. Situacija ta pati, kol pacientas negauna nuolatinės slaugos poreikio, tol jis negauna nei vienos priemonės“, – trijų pacientų grupių situaciją pristatė J. Misevičienė.

Pacientų vardu kalbėjusi Inkocentro vadovė įvardijo dvi problemas: per mažai diagnozių sąraše kompensuojamoms slaugos priemonėms gauti ir per mažai vienetų priemonių kompensuojama per parą tiems, kas gauna kompensaciją. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose yra nurodomi 3 šlapimą sugeriančių priemonių vienetai per parą. Gamintojai taip ir gamina savo priemones, kad viena teisingai parinkta priemonė pagal nelaikymo tipą, laipsnį užtikrintų sausumą ir kvapo kontrolę 8 valandas. Kas mėnesį asmuo, nelaikantis šlapimo išleidžia nuo 45 iki 100 eu slaugos priemonėms.

„Vienam pacientui kompensuojant nors vieną vienetą per parą šlapimą sugeriantį gaminį, išlaidos vienam asmeniui būtų 142, 35 eu cnt per metus. Paskaičiavus pagal sergančiųjų kiekį, mes gavome tokius duomenis:

  • Alzheimerio ligai bei demencijai 2,5 mln. eu/m.
  • Parkinsono ligai 1,2 mln. eu/m.
  • Prostatos vėžiui 239 tūkst. eu/m.(jeigu negalim išgydyti, turim padėti žmogui gyventi sausai)
  • Viso 3,93 mln. eu/m.

Šita suma galėtų būti mažesnė, nes dalis pacientų sergančių Parkinsono, Alzheimerio ar prostatos vėžio liga, turėdami nuolatinę slaugą, gauna jau 1 vnt per parą“, – kalbėjo J. Misevičienė.

Trys galimi sprendimai

Diskusijos dalyviams ji pateikė galimus sprendimus, kaip galima būtų perskirstyti lėšas atrandant galimybes įtraukti naujas diagnozes į kompensavimo sistemą ar padidinant priemonių kiekį.

„Pirmas mūsų pasiūlymas – sukurti priemonių iki 500 ml grupę. Šiuo metu kompensuojami gaminiai yra nuo 500 ml. Seime diskusijoje buvo replikuota, kad gaminiai mažesni nei 500 ml yra higienos priemonės, todėl negali būti įtrauktos į kompensavimo sistemą. Aš apklausiau 3 didžiausius gamintojus: SCI, Seni ir Abena. Jie patvirtino, atsiuntė raštus, kad jų visi gaminiai turi ECC9342 direktyvą medicinos priemonių. Vadinasi, nėra kliūties įtraukti tokias priemones į kompensavimo sistemą“, – sakė J. Misevičienė.

Už mažesnių priemonių didesnį kiekį pasisakė ir Ginta Žemaitaitytė, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos pirmininkė. Šiam sprendimo įsigaliojimui kliūčių nemato ir Zdislav Skvarceny, SAM Asmens sveikatos priežiūros komiteto pirmininkas.

„Kitas pasiūlymas, pamąstymas, paskaičiavimas gimė šnekantis su profesorium Šeškevičium. Yra 40 000 pacientų, turinčių nuolatinį slaugos poreikį. Jie gauna slaugos pinigus ir turi teisę 4 mėn. per metus atsigulti į slaugos ligoninę. 260 eu yra tikslinė kompensacija tokiam pacientui, kol jis yra namuose, tol gauna šitus pinigėlius ir vieną slaugos priemonę, kurią renkasi pats. Kai pacientas atsigula į ligoninę, jam šie pinigai nebemokami, bet ir ligoninė negauna šitų pinigų. Klausimas, kur dingsta pinigai? Maždaug 10 proc. tokių žmonių paguli ligoninėje nors kartą per metus. Sudauginus visus tuos skaičius, mes matome, kad yra 4,17 mln. eu, kurie dingsta neaišku kur. Jeigu mes pasižiūrėtume į skaičių, kurį aš rodžiau – 3,93 mln eu, tiek reikia norint į kompensavimą įtraukti 3 diagnozes, tai gal čia yra atsakymas iš kur paimti pinigų“, – siūlymą teikė J. Misevičienė.

Šis klausimas buvo ilgiausiai aptarinėjamas. SADM Socialinės aprėpties departamento lygių galimybių skyriaus ved. pavaduotoja Daiva Zabarauskienė atsakydama į klausimą, kur dingsta pinigai, kai žmogus guli slaugos ligoninėje, sakė, jog tie pinigai lieka valstybės biudžete. „Slaugomas asmuo pagal teisės aktus turi teisę būti slaugos ligoninėje 4 mėnesius nemokamai. Tais mėnesiais jis gauna slaugos paslaugas, todėl kompensacija nesidubliuoja, kompensacija nemokama nei žmogui, nei jo artimiesiems, nei ligoninei, kuri turi užtikrinti slaugą. Kai praeina 4 mėnesiai, iš karto slaugos kompensacija pradeda mokėti; jeigu jis pasilieka slaugos liogninėje, jis gauna savo netekto darbingumo pensiją, plius slaugos kompensaciją. Pinigai, kurie kažkur neva kažkam atitenka, jie yra valstybės biudžete, niekas jais nedisponuoja. Jeigu asmuo patalpinamas valstybinėje globos įstaigoje, jis taip pat negauna slaugos kompensacijos, todėl, kad jis yra pilnai išlaikomas valstybės“, – kalbėjo D. Zabarauskienė.

Taip pat Inkocentro vadovė J. Misevičienė dar kartą atkreipė dėmesį į niekaip nesukuriamą darbo grupę sergančiųjų inkontinencija problemoms spręsti. „Šiais metais mes daug bendraujame su ministerija, šnekamės su aukštais pareigūnais, nuo kovo mėnesio buvo žadama sudaryti darbo grupę šiems klausimams spręsti, ji vis dar nėra sudaryta. Primygtinai prašome tą darbo grupę sudaryti, į kurią įeitų Sveikatos ministerijos, Socialinės ministerijos atstovai, Inkocentras, pacientų organizacija. Ši darbo grupė galėtų nusistatyti trijų metų darbo planą. Nusistatyti tikslus, kad kasmet pridėti po vieną diagnozę, po vieną slaugos priemonę. Taip didinti priemonių kiekį ir plėsti diagnozių sąrašą ir kad šita darbo grupė nebūtų pavaldi besikeičiančiai politinei situacijai“, – kalbėjo J. Misevičienė.

Maži įkainiai už slaugą

Lietuvos paliatyvios medicinos draugijos prezidentas prof. A. Šeškevičius atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į paliatyvios pagalbos įstatymo kai kurias nuostatas. „Yra įstatyme parašyta, kad viena slaugytoja turi prižiūrėti du paliatyvius ligonius. Žmogų slaugyti reikia 24 val., mes paskaičiavome, jeigu lovadienio įkainis suaugusiųjų ligonių yra 41, 95 eu, tai reiškia ne visus šituos pinigus gauna gydymo įstaiga. 15 proc. pajamų mokestis, 6 proc. Sodrai, 3 proc. pensijų ir draudimų fondui, tai viso 24 proc. reikia atimti. Galiausiai lieka 31,89 eu vienam lovadieniui. Tai per mėnesį išeina 956 eurai, tačiau užtikrinti 24 val. 2 ligoniams postą reikia 3,5 etatų. Vien tik algai būtų 273 eurai. Net algoms neužtenka, o kur vaistams, kur maistui, gydytojams? Įkainiai yra per maži. Kur galima būtų gauti pinigų, kaip spręsti tas problemas? Su J. Misevičiene nagrinėjom, kur dingsta tie 4 milijonai, kai ilgalaikiai priežiūrai skiriama 260 eurų, kada paguldo į stacionarą ligonius, tų pinigėlių nebetenka pacientas, negauna ir įstaiga. Tie 260 eurų būtų šioks toks palengvinimas jeigu gautų slaugos ligoninės iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“, – kalbėjo prof. A. Šeškevičius.

SADM pozicija

Socialinės aprėpties departamento lygių galimybių skyriaus ved. pavaduotoja Daiva Zabarauskienė diskusijos dalyviams pristatė socialinės apsaugos politikos principus. „Jei pradėtume nuo neįgalių asmenų, tai yra skiriamos 4 kompensacijos prie nedarbingumo pensijos: slaugos išlaidų kompensacija, priežiūros išlaidų kompensacija, transporto išlaidų kompensacija ir automobilio įsigijimo kompensacija. Slaugos išlaidų kompensacija ir priežiūros išlaidų kompensacija yra mokamos iš valstybės biudžeto. Slaugos kompensacijas gauna apie 40 000 asmenų, kuriems nustatytas nuolatinės slaugos poreikis. Priežiūros išlaidų kompensaciją gauna 56 000 asmenų, kuriems nustatytas priežiūros poreikis. Tai būtų apie 120 mln. per metus skiriama slaugai ir apie 50 mln. eurų skiriama priežiūrai. Mūsų ministerijai yra priskirtos techninės pagalbos priemonės. Jų sąrašas yra labai ilgas ir platus. Techninių pagalbos priemonių įsigijimui kasmet organizuojami viešieji pirkimai. Kasmet iš valstybės biudžeto yra skiriama 2,2 mln. eurų techninės pagalbos priemonių įsigijimui. Kitas dalykas, kad mes poreikius šiai dienai patenkinam tik 74 procentais. Tai reiškia, kad mums lėšų nepakanka“, – kalbėjo D. Zabarauskienė.

SAM pozicija

SAM Asmens sveikatos priežiūros departamento vadovas Zdislav Skvarceny nemažai prisidėjo, kad įvyktų ši diskusija. Jo nuomone, sergančiųjų inkontinencija problemos turi būti sprendžiamos. „Nagrinėjam šį klausimą labai seniai ir vis kalbam kalbam kalbam. Iš kitos pusės, galima pasidžiaugti, kad mes susirinkom ir jau pradėjom eiti teisingu keliu. Kai mes kažką norim padaryti, mes pradedam nuo analizės. Šios diskusijos tikslas surasti būdą, kaip išspręsti problemą. Mes nekalbam apie naujus milijonus, mes kalbam, kaip racionaliai reikėtų panaudoti tuos pinigus, kurie yra. Analizė, galimybių aptarimas ir tada sprendimo priėmimas. Džiaugiuosi, kad jau pradėjom analizuoti. Man atrodo, kad visi, kurie pasisakė, labai teisingai pastebi keletą momentų: pirma, tai yra ne tik SAM ar SADM problema, tai mūsų bendra problema, ir nustatymas, ir kompensacijos ir t.t. Žmogus, kuris turi neįgaliojo statusą, jis gauna tikslinę kompensaciją, plius dar gauna 1 įklotą. Tas, kuris neturi neįgaliojo statusą, jeigu turi inkontinenciją, jis negauna nieko. Reikėtų pagalvoti, kaip tą spręsti. Aš visuomet galvoju, kad tuos pinigus, kurie nebuvo panaudoti pagal tikslus, jie būtų panaudoti taip, kaip reikia. O kodėl tie, kurie gauna pinigus slaugai, ar jie neturėtų išleisti dalį pinigų įklotams? Tai juk slauga. Tie pinigai skirti ir šitam reikalui. Pinigai tada nenueitų į biudžetą, galima būtų išplėsti tam tikras indikacijas. Kodėl gi ne? Apie tai reikia pagalvoti.

Kai buvau pirmojoje diskusijoje Seime praktiškai pirmą kartą susimąsčiau, kodėl 500 ml dydžio įklotai, o ne du vienetai po 200 ml? Tikrai reikėtų tą spręsti ir aš galvoju, mes tą jau dabar sprendžiam. Juk reikia pagalvoti, kad pinigai lieka tie patys, o žmogus pats pasirenka. Diskutuoti tikrai reikia, o ne sakyti, kad kažką pakeitus atsiras dar kitokia problema“, – kalbėjo Z. Skvarceny.

Diskusija bus tęsiama

Taip pat buvo nuspręsta tęsti diskusiją kitų metų pradžioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. „Reikia tęsti diskusiją apie projektus, apie lėšų perskirstymą. Toliau diskutuoti apie bent jau neįgaliųjų organizacijose galinčias veikti vadinamąsias slaugos priemonių saleles. Gal pakeitus projektines nuostatas nebūtų sunku leisti įsigyti priemones dalyvaujantiems tuose projektuose neįgaliems asmenims? Mes gauname pinigus žmonių savarankiškumui didinti, gi iš kitos pusės kaip presu, nekeičiamais kriterijais jis yra uždaromas namuose. Kažkas ne taip vyksta. Gal tai tik pradžia diskusijos ir vėliau rasime kompromisus.“, – kalbėjo Ginta Žemaitaitytė.

Visuotiniu sutarimu ir įtvirtinant protokole buvo pažymėta, kad kita diskusija vyks kitų metų pradžioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, taip pat sutarta, kad artimiausiu metu, parengus šios diskusijos protokolą, VšĮ Inkocentras išsiųs prašymą SAM ir SADM ministrėms dėl darbo grupės inkontinencija sergančių asmenų klausimams spręsti sukūrimo.