Inkocentras facebook

Vaikai ir šlapimo nelaikymas

Normalus sveiko žmogaus šlapinimosi procesas priklauso nuo galvos smegenų bei nugaros smegenų darnios veiklos. Kūdikis šlapinasi, kai prisipildo šlapimo pūslė (apie vieną kartą per valandą). Antrais gyvenimo metais vaikas pradeda justi norą šlapintis. Iš pradžių susiformuoja gebėjimas sulaikyti šlapimą, vėliau sąmoningai ištuštinama pūslė. 4–6 metai yra riba, kai vaikas turi pats valingai šlapintis ir sugebėti sulaikyti šlapimą. Mokyklinio amžiaus vaikas turi valingai sulaikyti šlapimą tiek naktį, tiek dieną ir pasišlapinti tam skirtoje vietoje ir tinkamu laiku.

Reikia atminti, jog šlapinimasis priklauso nuo daugelio priežasčių. Kuo daugiau geriama ir mažiau išprakaituojama, tuo dažniau šlapinamasi. Mažų vaikų šlapimo pūslė yra mažesnės talpos, todėl jie linkę dažniau šlapintis nei vyresni. Be to, kiekvienas net ir to paties amžiaus vaikas vieną dieną gali šlapintis dažniau, kitą – rečiau. Pvz., valgant agurkus, arbūzus, obuolius, vynuoges šlapinamasi dažnėliau nei valgant kitus vaisius, uogas, daržoves. Šlapinimasis padažnėja, kai susergama šlapimo pūslės ar šlapimtakių uždegimu.

Normaliai apatiniams šlapimo organams būdingos dvi funkcijos: šlapimo kaupimas ir efektyvus pasišlapinimas. Kai ši veikla sutrinka, vystosi vadinamoji apatinių šlapimo takų disfunkcija, sutrinka šlapimo kaupimasis arba išskyrimas. Dėl to galimas šlapimo nelaikymas. Priežastys gali būti įvairios:

  • nervų sistemos sutrikimai (organiniai galvos, stuburo smegenų ar šaknelių pažeidimai);
  • anatominiai pokyčiai (susiaurėjimai, šlaplės vožtuvai, fistulės);
  • šlapinimosi sutrikimas dėl šlapimo organų infekcijos;
  • šlapimo pūslės disfunkcija be organinės ligos ar nervų sistemos pažeidimo.

Šlapinimosi sutrikimai susiję su organinėmis ligomis (t.y. nustačius organo ar struktūros pažeidimą) diagnozuojami pasitelkus tyrimus. Šlapinimosi sutrikimai, susiję su šlapimo organų infekcija, paprastai būna laikini ir praeina išgydžius infekciją.

Didžiausią nerimą kelia tie šlapinimosi sutrikimai, kurie vargina dieną ar naktį, nors objektyvios priežastys nenustatomos. Vaikams dažnai bet kokie šlapinimosi sutrikimai vadinami enureze, nors šis terminas turi siauresnę prasmę. Enurezė – tai visiškas pasišlapinimas netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku: naktinė enurezė, dieninė enurezė arba taip atsitinka ir dieną, ir naktį. Jos priežastys nesusijusios su šlapimo pūslės sutrikimais. 

Naktį arba dieną nevalingai pasišlapina 82 procentai dviejų metukų, 49 procentai - 3 metukų, 26 procentai - 4 metukų vaikų. Nors sulaukę 4 metukų jau 74 procentai vaikų išlieka sausi, tačiau vis tiek šis skaičius yra pakankamai didelis. Sulaukus penkerių, pirminė enurezė nustatoma apie 15-20 procentų vaikų. Tarp septynmečių pirmine enureze serga 10 procentų vaikų. Enureze serga 0,5-2 procentai jaunuolių nuo 15 metų ir suaugusiųjų. 

Taigi skaičiai iš tiesų nėra maži ir rodo, kad enurezė labai paplitusi vaikų liga ir verta apie ją kalbėti. Enurezė, kaip žinia, tėvams ir vaikams sukelia įvairių problemų. Nepaisant šių dienų ligos statistikos ir šiuolaikinio gydymo galimybių, ne tik kaimuose, bet ir miestuose atsitinka, kad sergantys enureze vaikai nėra stebimi mokyklų bei vaikų poliklinikų gydytojų. Pasitaiko atvejų, kai tėvai galvoja, kad ši liga yra gėdinga ar nepagydoma, todėl laukia, kad vaikas savaime pasveiks.

Pirminė naktinė enurezė – kai vaikas nuo pat mažens naktimis neprabunda ir prišlapina lovą kiekvieną arba beveik kiekvieną naktį. Ilgesnio kaip 6 mėnesių „sauso“ periodo, nėra buvę. Toks šlapinimosi sutrikimas turi žinomas priežastis: genetiniai veiksniai, miego gilumo sutrikimas, hipofizės hormono desmopresino apykaitos sutrikimai. Pirminės naktinės enurezės gydymas yra ilgas ir sudėtingas bei ne visada sėkmingas.

Klasikinė dieninė enurezė susijusi su elgesio sutrikimais, kai vaikas pasišlapina nekontroliuojamai bet kur ir bet kada: išteka ne tik maža dalis šlapimo, bet vaikas pasišlapina visiškai. Tai gali lemti įvairios auklėjimo, psichologinės ar socialinės priežastys arba patologinės charakterio savybės, kai vaikas negali sukoncentruoti dėmesio, kartais taip elgiasi tyčia kerštaudamas suaugusiesiems ir t. t.

Dalinis nevalingas šlapimo ištekėjimas ne vietoje ar ne laiku vadinamas inkontinencija – šlapimo nesulaikymu. Dalis šlapimo gali ištekėti taip pat bet kuriuo paros metu, bet šiuo atveju niekada nepasišlapinama iki galo. Vaikas jaučia staigų primygtinį norą šlapintis, bet nesuspėja nubėgti iki tualeto arba tai atsitinka nejučia. Gali būti, kad vaikas eina į tualetą labai retai, 1 ar 2 kartus per dieną, todėl kartais neišlaiko ir dalis šlapimo netyčia išteka. Šiuos šlapinimosi sutrikimus dažniausiai lemia jau minėta šlapimo pūslės disfunkcija ar šlapimo organų infekcija.

Ką daryti:

  • Nuo pat mažens būtina formuoti vaiko šlapinimosi įpročius bei mokinti šlapinimosi higienos. Patartina vaiką mokyti prašytis ant puoduko kuo anksčiau. Paprastai vaikai sėdi ant puoduko sulaukę 1,5-2 metų. Jei pratinimą prie puoduko vaikas priima agresyviai, perlaužti vaiką per prievartą anksčiau laiko nėra reikalo. Palaukite, kol vaikas emociškai bus pasiruošęs. Vieni atsisėda anksčiau, kiti – praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams. Rekomendacijos tėvams kitose šalyse yra praktiškai tokios pačios. Specialistai sutaria, kad nėra įprasta, jeigu 2,5-3 metų vaikas vis dar nešioja sauskelnes
  • Vaikų amžiuje pasireiškus šlapinimosi sutrikimams, neretai tėvai daro klaidą traktuodami, kad tai laikina, viskas praeis savaime, kai vaikas paaugs. 
  • Prieš nustatant enurezę, būtina vaiką ištirti, ar jis neserga jokia liga. Šlapimo nelaikymas dėl šlapimo takų infekcijos, stuburo smegenų patologijos, įgimtos ir paveldimos inkstų ligos, cukrinio ir necukrinio diabeto, epilepsijos ar miego sutrikimų dažniausiai pasitaiko antrinės enurezės atveju. Rečiau pasitaikančios enurezės priežastys yra fizinės šlapimo takų anomalijos, vidurių užkietėjimas, hiperaktyvumas, kofeino ar alkoholio vartojimas.
  • Tiksliai diagnozuoti visus minėtus šlapinimosi sutrikimus labai svarbu, nes nuo to priklauso gydymo taktika. 
  • Norint, kad vyresniame amžiuje vaikas neturėtų psichologinių problemų, kurias sukelia šlapinimosi sutrikimai, geriausia šį negalavimą pradėti gydyti nuo 5-6 metų. Laiku pradėjus gydymą, bus išvengta nuolatinio drabužių bei patalynės skalbimo ir, svarbiausia, vaikas neturės įvairiausių kompleksų, kuriuos sukelia šis sutrikimas.
  • Diagnozuojant ir gydant šį sutrikimą reikia glaudaus ir geranoriško vaiko, jo tėvų ir gydytojo bendradarbiavimo. Jeigu vaikas priešinsis, nepasakos savo pojūčių ir nesistengs vykdyti gydytojo nurodymų, jeigu tėvai manys, kad tereikia nueiti pas gydytoją ir jis viską sutvarkys – sėkmingo gydymo rezultato nėra ko tikėtis. Gydytojas čia tik patarėjas.
  • Pirmiausia pasiryžti gydytis turi vaikas, o artimieji jam pritarti ir palaikyti, tada glaudus bendravimas su gydytoju ir besąlygiškas nurodymų vykdymas gali duoti gerų rezultatų. Jeigu vaikas, liepiamas reguliariai kas 2–3 val. šlapintis, to nedarys, niekas nepadės – juk nei mama, nei gydytojas už jį šito neatliks. Vaikas turi būti sąmoningas ir vykdyti nurodymus pats pats. 
  • Per pirmuosius pokalbius su vaiku gali nepavykti atsakyti į visus klausimus, todėl labai svarbu bent keletą dienų pildyti šlapinimosi dienyną, kuris padeda nustatyti šlapinimosi sutrikimą. Jeigu vaikas ryte atsikelia sausas, piešia besišypsantį veidelį (saulutę). Atsikėlęs šlapias – piešia liūdną veidelį (debesėlį su lietumi). Stebint kalendorių gerai matosi pagerėjimai, kuriuos matydamas vaikas įgyja daugiau pasitikėjimo. Dienynas skatina vaiką domėtis savo problema ir įsitraukti į gydymą. Po to sprendžiama, ar būtina atlikti kitus tyrimus.
  • Šlapinimosi sutrikimų gydymas yra kompleksinis. Motyvacija pasveikti, dėmesio koncentravimas, sąmoningas įsitraukimas į gydymą – sėkmingo gydymo pradžia. Toliau, atsižvelgiant į nustatytus sutrikimu,s gali būti rekomenduoti tam tikri pratimai, vaistai.
  • Jei vaikas lanko darželį ir turi šlapinimosi problemų, būtina reikėtų apie tai perspėti auklėtojas. Jos turėtų specialiai tokiam vaikui pakloti lovą ir padėti jam. Dvi valandas prieš miegą vaikui neduoti gerti daug skysčių. 
  • Prieš einant miegoti nueiti į tualetą. paskatinti vaiką rečiau šlapintis dienos metu, „pakentėti“ ir taip treniruoti šlapimo pūslę, kad ji galėtų išlaikyti didesnį šlapimo tūrį. 
  • Naktinis šlapimo nelaikymas gali atsirasti ar pablogėti dėl išgyvenamo streso, svarbu užtikinti vaiko ramybę. Taip pat būtina laikytis poilsio režimo, t.y., eiti miegoti apie 21 val., nepervargti dienos metu. 
  • Naktį žadinti miegantį vaiką nepatartina dėl kelių priežasčių. Pirma, vaikui neleidžiama išsimiegoti. Pažadintas jis gali nesiorientuoti aplinkoje ir laike, išsigąsti, sutrikti. Antra, naktinis žadinimas trukdo susiformuoti normaliam šlapinimosi refleksui, nes tokiu būdu tik išsaugome sausą lovą, bet problema lieka ta pati.